27-erių metų iš Šakių kilusi Kristina Jasaitytė – viena ryškiausių pastarojo 10-mečio rajono sporto atstovių. Tiesa, didieji jos pasiekimai ir didysis rajono garsinimas vyko maždaug prieš 10-metį, tačiau pėdsaką rajono sporto istorijoje ji paliko. Atstovaudama Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centrui, ji pelnė ne vieną pergalę rutulio stūmimo sektoriuje įvairaus lygio respublikinėse ir ne tik varžybose.
27-erių metų Kristina Jasaitytė, atrodo, dar taip neseniai garsino Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro bei viso rajono vardą įvairaus lygio sporto turnyruose. Tačiau laikas nenumaldomai bėga: Kristina jau spėjo baigti buvusį Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), istorijos fakultetą. Ir, nors turi istorijos bakalauro diplomą, šiuo metu ji dirba užsienyje. Laisvu nuo darbo metu dar kuria reklaminius tekstus, kartais rašo straipsnius visuomenei aktualiomis temomis. Domisi politika, istorija, fotografija, psichologija, ir, žinoma, sportu.
„Savo sportinį kelią nuolat prisimenu tik geriausių sentimentų vedina. Praėjus veik 10-čiai metų nuo paskutinių startų ir pergalių, šiandien drąsiai galiu pasakyti: užtenka vienos trumpos akimirkos, jog, pagalvojus apie stadioną, rutulio stūmimo sektorių, varžybas, apdovanojimų pakylą ar medalį, kabinamą ant kaklo,- ir vėl pajuntu tą patį adrenaliną, kurį jaučiau tuomet. Tai toks malonus jausmas!“- šiandien kalba K.Jasaitytė. Ir prideda: tų prisiminimų, pojūčių, akimirkų tikrai nekeistų į jokią pasaulio valiutą.
Laikotarpis, kurį praleido Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre, Kristinai buvo vienas spalvingiausių. Šiandien ji dėkinga aplinkybėms, jog tą kartą, kai buvo pakviesta į pirmąją lengvosios atletikos treniruotę, nepabūgo ir pasiryžo. „Taip, buvo nedrąsu ir neįprasta matyti šalia savęs jau daug pasiekusius rajono sportininkus, bet, vos įžengus į dabartinę Šakių “Žiburio” gimnazijos sporto salę, kirbtelėjo mintis: “Pagaliau,- čia mano vieta!”. Ta vieta, beje, neilgai trukus tapo lyg antrais namais“,- dabar prisimena K.Jasaitytė.
Būtent Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre ji visapusiškai užaugo. Pirmiausia kaip žmogus, aiškiai suvokiantis savo vertę. Išmoko bendradarbiauti, susirado Draugų, su kuriais ligi šiol palaiko glaudžius ryšius. „Čia aš supratau, jog, norint pasiekti tikslą, reikia nuosekliai ir kantriai dirbti. Nepaisant menkaverčių skausmų, nuovargio, nepalankių oro sąlygų. Išmokau kovoti. Išmokau garbingai pralaimėti. O svarbiausia – išmokau laimėti. Skamba gal ir keistai, bet, pasiekus pergalę ir parvežus ją į nedidelį miestą, kur didesnė dauguma žmonių tave jau pažįsta, tampa pavojinga, jog nežinosi, kaip su ta pergale elgtis“- dalinosi prisiminimais Kristina.
O tas pavojus – tikimybė, jog gali užsiriesti nosis, atsirasti tikėjimas, jog visos durys tau privalo, net nepabeldus, atsiverti, o vieną kartą uždirbta pagarba lyg ir privalo likti amžiams. Su ja to nenutiko,- Kristina greitai suprato, jog laimėjimai ir titulai galioja tik tą vieną akimirką, kol stovi ant apdovanojimų pakylos. „O kai nuo jos nulipi, vėl tampi žmogumi, kuris rytoj eis į treniruotę lieti prakaito ir gerbs kiekvieną sutiktą. Visa tai, taip pat troškimas nuolat visapusiškai tobulėti ir žinojimas, kaip sistemingai to siekti, yra tai, už ką dar iki šiol esu dėkinga jaunimo kūrybos ir sporto centrui“,- neslepia K.Jasaitytė.
Praėjus 10-mečiui nuo svariausių jos pergalių, kristina šiandien tikina: ji visada žinojo ko nori. Tiek istorijos studijos universitete, tiek tolesnė veikla jai visada buvo artima ir maloni. Teko jai laimė išbandyti ir nuosavo verslo skonį, padirbėti universitete, kol galop, papūtus pirmiems ekonominės krizės vėjams ir pasikeitus aplinkybėms, ji suvokė: norėdama savo galvą išlaikyti virš vandens, privalo palikti savo šalį. „Dabar gyvenu vedina filosofijos, kad nesvarbu, kas nutiktų, kelias, kurį patys renkamės, anksčiau ar vėliau, vis vien nuves į reikalingą vietą, tinkamu laiku“,- tokiu moto šiandien vadovaujasi K.Jasaitytė.
Vienu didžiausių savo gyvenimo reliktų ji laiko prisirišimą prie sporto. „Niekada nenutolau nuo sporto. Įpročiai, kurie susiformuoja sportuojant, išlieka. Tai tampa dalimi tavęs. Savotiška gyvenimo filosofija. Tai pats geriausias iki šiol mano išbandytas būdas išvalyti susikaupusias neigiamas emocijas. Aktyvi fizinė veikla skatina gyventi sveikiau, stebėti savo mitybą (ne veltui jau daugiau nei 5 metai esu vegetarė); galop tai suteikia ramybę, kurios nuolat skubančio žmogaus gyvenime, dažnai itin trūksta“,- atvirauja Kristina. Tuo pačiu ji neslepia: ir jai pasitaiko akimirkų, kai, regis, judėti nėra nė laiko, nė jėgų. Bet užtenka vieno žingsnio, ir jėgos grįžta, atsiranda stiprus pasitenkinimo savimi jausmas. „Tai lyg maža pergalė prieš save pačią. Ir ji tikrai saldesnė (patikėkite, šitą žinau gerai) nei pergalės prieš kitus“,- dalinosi patirtimi K.Jasaitytė.
Didžiausią padėką už tai, ką ji svariausio pasiekė sporte, K.Jasaitytė dėkinga savo treneriui Edvardui Grigošaičiui. Be jo pastangų, nestandartinių, bet visada pasiteisinusių idėjų ir kantrybės, niekada sporte ji nebūtų nukeliavusi tiek, kiek nukeliavo su trenerio pagalba. „Tuo metu man jis buvo ir bičiulis, ir mokytojas, ir autoritetas. Žmogus, kurio ne visad klausydavau noriai (žinote, paauglystė), bet visada išgirsdavau. Būtent jo dėka supratau, kaip reikia kovoti, grūdintis, atsitiesti po nesėkmių. Žinoma, atstumas ir pakeistos gyvenimo kryptys bendravimą atvėsino, tačiau jo pravestos tiek fizinės, tiek psichologinės treniruotės – dovana, kurią visada nuoširdžiai vertinsiu“,- neslėpė dėkingumo savo buvusiam treneriui Kristina.
Pasiekimų sporte būta nemažai. Didžiausią įspūdį jai pačiai paliko tie laimėjimai, kuriuose teko garbė atstovauti Lietuvai. „Nežinau, ar yra sportininko gyvenime dar svarbesnis tikslas nei apsivilkti trispalvę Lietuvos rinktinės aprangą ir kovoti ne tik už save, bet ir už savo šalį. Tai neįtikėtinas jausmas“,- didžiavosi praeitimi sportininkė. Jai pavyko laimėti įvairaus amžiaus (vaikų, jaunučių, jaunių) Lietuvos čempionatus, pasiekti vieną Lietuvos rekordą vaikų amžiaus grupėje (kurį, be abejo, atėjusi karta jau pagerino), laimėti apskričių, rajonų taures. O svarbiausia – pergalės Baltijos šalių mačuose – visos šios pergalės saldžios. „Tai buvo tiek mano, tiek mano trenerio nuoseklaus darbo rezultatas, kurį vainikavo neatsitiktinė sėkmė“,- atviravo K.Jasaitytė.
Iš aktyvios sportinės veiklos ji pasitraukė studijų metais, supratusi, jog sporte išnaudojo veik visus savo resursus ir galimybes. Prioritetu pasirinko studijas, ir šį sprendimą realizavo su kaupu.
Tiesa, nuo fizinės veiklos Kristina niekada nenutolo. Ir dabar ji juda, sportuoja kasdien. „Gaila tik vieno, jog kol kas, dėl nugaros negalavimų, negaliu sudalyvauti nė viename iš Lietuvoje vykstančių vadinamųjų maratono bėgimų. Nekalant batelių ant vinies, vis tik greitu metu, tikiuosi šį norą įgyvendinti“,- ateities planus sporte išdavė Kristina.
Šiandien ji vos ne su pavydu žvelgia į sporto bazę gimtajame rajone. Prisiminus dešimtmetį atgal, tai, ką šiandien turi jaunimo kūrybos ir sporto centro bazė, tuomet jai atrodė lyg tolima svajonė. „Baseinas, moderni treniruoklių salė, funkcionali sporto salė, vasaromis populiari tinklinio aikštelė, dabartinės gimnazijos stadione – tai tikrai daug. Žinoma, norėti galima daugiau. Ir būtina! Praverstų bent vienas geriau sutvarkytas stadionas, nes pastarųjų būklė liūdnoka, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad tai, kas dabar šiai Jaunimo kūrybos ir sporto centro jaunajai kartai atrodo, kaip jau minėta, tolima svajonė, po keleto metų lygiai taip pat virs realybe“,- dalinosi mintimis K.Jasaitytė. Ir priminė seną kaip pasaulis tiesą: tiems, kurie išties nori sportuoti – nėra nė prasto oro, nė blogų sąlygų. Yra tik netinkama apranga ir netinkamas nusiteikimas.
Net ir gyvendama užsienyje, Kristina nenutolo nuo gimtojo miesto. Kai tik grįžta Lietuvon (tai būna tikrai dažnai), didesnę laiką dalį ji leidžia Šakiuose. Aktyviai seka krašto įvykius, kiekvieną savaitę skaito vietinę spaudą. „Nuoširdžiai džiaugiuosi aktyvių miestelėnų iniciatyvomis, sportininkų pergalėmis. Kaskart smagu išgirsti, jog kuriasi naujos, ne statistinės, bet realiai veiklą vykdančios organizacijos ar sporto klubai: Šakių “Zanavykas”, sporto klubas “Audra”, asociacija “Zanavykų sąšauka”, VĮ “Mano skveras”-t ai gyvas įrodymas, jog mūsų miestas, rajonas stiebiasi ir auga. Miesto gyventojai tampa atviresni naujovėms. Laužomas stereotipas, jog maži miestai nyksta“,- džiaugėsi savojo krašto pokyčiais Kristina.
Visa tai, jos manymu, paneigia mitą, kad tokiuose miestuose gyvenimas panašus į ledynmetį, kuriame nevyksta joks progresas: tereikia tik šaunios idėjos, noro, geranoriškos pagalbos iš valstybinių ar vietinės valdžios institucijų, sklandaus bendradarbiavimo su privataus verslo atstovais, ir nustosime kompleksuoti, imsime save vadinti tuo, kuo išties esame – mažo miesto gyventojais, nuoširdžiai besididžiuojančiais savo gimtuoju kraštu, jo kalba, kultūra ir tradicijomis. Kristina mano, kad nuolatinis nepasitenkinimas išties yra ne gyvenamosios vietos problema, o žmonių sąmoningumo. „Kur kas lengviau visur regėti negatyvą (nesijausti atsakingu) nei mąstyti, bent jau objektyviai“,- dėstė gyvenimiškas mintis K.Jasaitytė.
Dažniausia, mano Kristina, tik mitų ir nusistovėjusių stereotipų dėka atsiranda burbėjimas dėl prastų ar nesamų sąlygų. Viskam, taip pat ir sportui. „Taip, mažesni Lietuvos miestai dažniausiai neturi puikių sporto bazių, negauna norimo finansavimo, tačiau tiems, kurie išties nori sportuoti, tai neturėtų tapti kliūtimi. Atvirkščiai, – tai turėtų tapti akstinu keisti situaciją, gerinti sąlygas ir ieškoti galimybių patiems. Žinoma, visada paprasčiau yra pasinaudoti jau suteikta galimybe nei patiems ją susikurti, tačiau realybė yra tokia, jog pasyvus laukimas ir tikėjimas, kad kažkas pasikeis, patiems nepakrutinus net mažojo piršto, tolygus tikėjimui, jog vidurvasarį, Lietuvoje, prisnigs“,- dėstė savo požiūrį į vertybes K.Jasaitytė.
Tų pačių minčių vedina, ji ne visiškai pateisina ir provincijos jaunimo savęs nuvertinimą. „Taip vadinamam provincijos jaunimui tvirtai sakau: jūs laisvi rinktis. Kurkite pasaulį, kuriame nebūtų sienų. Viskas tampa įmanoma, kai išties to trokšti. Kiekvienas esame unikalus, todėl ir ypatingas. Nebijokite būti savimi. Neatsisakykite savo svajonių dėl nepagrįstų baimių. Atriškite rankas geram darbui, užmigdykite savo kompleksus ilgu miegu, atverkite širdį gyvenimui ir tikėkite – jūs užkopsite į aukščiausią sėkmės viršukalnę!“,- gyvenimo sėkmės receptu pasidalino Kristina.
Baigiant pokalbį, visiems savo buvusios sporto kalvės – Jaunimo kūrybos ir sporto centro – auklėtiniams ji linki, jog sportas taptų neatsiejama jų gyvenimo dalimi, didžiausia aistra ir malonumu. Kartu linki išmokti mėgautis savosios veiklos procesu, džiaugtis net mažiausiais pasiekimais. „Net jausdami nuovargį ir baimę, lai niekada nesustoja pusiaukelėje. Lai ugdydami savo kūną, nepamiršta puoselėti ir dvasią, nes tikro sportininko dvasia yra kovotojo dvasia. Ji niekada nepasiduoda. Ji gali laimėti, gali pralaimėti, bet ji niekada nepasiduoda. O jei kada išties pritruks motyvacijos judėti priekin, linkiu atminti, jog -“Čempionas yra tas, kuris pakyla tuomet, kai negali atsikelti”,- linki rajono jaunimui vieną žinomiausių rajono lengvaatlečių Kristina Jasaitytė.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
